Akmuo sodyboje

Kartais tas akmenų dėstymas pavyksta, kartais atrodo dirbtinai. Kai naudojami vieno tipo, artimų atspalvių ir struktūros akmenys – kompozicija būna labiau vienalytė, panašesnė į natūralią. Svarbu ir grupavimas, skoningas dalinis akmens įleidimas į gruntą. Kartais tenka matyti surikiuotus, dirbtinai „susmaigstytus“ akmenis – akis iš kart pajunta tą dirbtinumą, norą pademonstruoti savo „retenybes“, tarsi muziejuje. Galbūt nereikia naudoti vien tik išskirtinius akmenis, geriau ir skoningiau atrodytų paprastesni, bet skoningai sugrupuoti ir suleisti akmenys. Kažkiek galima pasimokyti iš japoniškų tradicinių akmenų sodų. Ten naudojamos vienodo tipo uolienos – pagrindinis dėmesys skiriamas kompozicijų natūralumui ir filosofijai. Žiūrint europiečio akimis, tikslinga būtų pasimokyti tradicinių alpinariumų komponavimo ir konstravimo principų. Kalneliams formuoti naudokime laidų lengvą gruntą, akmenų ir akmenėlių komponavimą atlikime taip, kad kuo labiau primintų natūralų kalnų vaizdą – naudokime vadinamą „gamtinio chaoso“ principą. Augalus taip pat rinkimės tik alpinius: čiobreliai, uolaskėlės, šilokai, perkūnropės, viržiai, žemaūgiai kadagiai, pušelės, eglutės ir t.t. Puikiai atrodys ir akmeniu grįstos aikštelės ar platūs takai su tarpuose tarp akmenų augančiais žemučiais alpiniais augalais: čiobreliais, armerijomis ir panašiais, atsparesniais išmynimui žoliniais augalais.

Lauko želdinių puošybai ir mažajai sodo architektūrai dažniausiai naudojami vietinio granito rieduliai, dolomito skalūnai, smiltainis, rečiau sutinkami atvežtiniai: labradoritas, marmuras, serpentinitas, kalnų uolienos. Iš šių akmenų galima daryti ir natūralius takus ar aikšteles. Intarpai tarp grunte suleistų akmenų gali būti ne tik kieti bei birūs, bet ir žolinės ar kiliminių augalų dangos. Iš akmenų galima išdėti atramines sieneles esant reljefo perkritimams, rekomenduojame vadinamas „krautas sieneles“, kur tarpai tarp akmenų užpildomi laidžiu gruntu ir apželdomi augalais panašiai kaip alpinariume. Tokios sienelė nuolydis turėtų būti ne mažiau kaip 5 laipsniai, kad nenuvirstų. Akmenimis kaip taisyklė dekoruojami dirbtinių baseinėlių ir upelių krantai. Labai gražu kai dalis akmenų panirę, o dalies – viršūnės kyšo iš vandens. Egzotiški perėjimai per baseinėlį ar upelį suformuojami iš plokščiu paviršiumi, šiek tiek virš vandens iškilusių akmenų.
Akmenis žmonės dažnai stengiasi susirinkti gamtoje, nors tai darosi vis sudėtingiau. Prekyboje paprasti lauko rieduliai kainuoja apie 100-200 litų už toną, dar reikia pridėti krovimo ir transportavimo išlaidas. Dolomitiniai gražiai suskaldyti akmenys kainuoja apie 300- 400 litų už toną. Vienetiniai, gražiai gysloti, išgraužti vandens akmenys paprastai parduodami kainą skaičiuojant už vienetą. Šiuo atveju kaina priklauso nuo akmens unikalumo, dydžio, pervežimo sudėtingumo. Paprastai tokie akmenys kainuoja po keletą šimtų litų. Retesni, mechaniškai apdoroti akmenys ar jų frakcijos parduodami kilogramais. Paprastai jų kilogramas kainuoja nuo 1-2 litų iki 6-7 litų, žiūrint akmens kilmės, paskirties, įdėto apdorojant rankų darbo. Plokščias pjautas akmuo takams ar apdailai parduodant būna matuojamas dažnai kvadratiniais metrais.

Akmens sodų tradicijos Lietuvoje dar tik formuojasi. Nežiūrint plintančios rytų kultūrų : Kinijos, Japonijos įtakos, manau Lietuvoje turėtų išsikristalizuoti bent vienas ar keletas lauko aplinkos puošybos akmeniu stilių. Galbūt kažkurį tų stilių pavadinsime žemaitišku ar dzūkišku, gal kurio pradininko ar populiarintojo vardu. Svarbu leisti sau pastebėti – kas gamtoje, sukurtoje Dievo, yra miela sielai ir akiai, o kas nuteikia destruktyviai. Po to idėją pasistengti atkurti savo rankomis per daug netobulinant. Tada gautas rezultatas greičiausiai bus originalus ir skoningas.