Dengiamieji visžaliai lapuočiai

Nemažai dengiamųjų krūmelių, esant tinkamai atramai, turi galimybę pasilypėti į kelių metrų aukštį. Šie augalėliai prie medžio kamieno, mūrinės ar medinės konstrukcijos sienų paprastai tvirtinasi savo orinėmis šaknimis. Nesant atramos, šie augalai atrodo kaip eiliniai kiliminių augalų atstovai.

Apžvelgsime gana gerai žinomų Fortūno ožekšnių (Euonymus fortunei) rūšies veisles. Fortūno ožekšniai yra visžaliai arba pusiau visžaliai puskrūmiai. Kilę iš Japonijos salyno. Gamtoje sutinkamas Fortūno ožekšnio įsišaknijantis varietetas (Euonymus fortunei var. radicans Miq. (Rehd.)). Daugumos veislių lapai yra nedideli, iki 3-5 cm ilgio, tačiau dailūs, tamsiai žali arba baltai ar geltonai margi. Rudenį, kaip daugumos kitų Tolimųjų Rytų augalijos atstovų, lapai nusidažo įvairiais ryškiais atspalviais: raudonais, rusvais, oranžiniais ar rožiniais. Vieni dažniausiai auginamų yra žaliai-baltai margalapiai „Emerald Gaiety“ veislės fortūno ožekšniai. Pradžioje šio augalo šakelės auga vertikaliai, vėliau driekiasi pažeme. Augantys prie medžio kamieno ar sienos gali pakilti į daugiau kaip 2 m aukštį. Besidriekiančiu pavidalu augantys šios veislės ožekšniai sudaro tankų, sudarytą iš persipynusių šakelių, 25 – 30 cm aukščio kiliminį paklotą. Lapeliai apie 3-4 cm ilgio, žali su baltu apvadėliu, vidurinė lapo dalis žalia su pilkšvai – baltai – žaliu marmuro raštu. Rudenį nusidažo rusvai raudonu atspalviu, o lapo kraštelis tampa rožinio atspalvio. Panaši ir kita žinoma veislė „Coloratus“. Šių puskrūmių kilimas šiek tiek storesnis – apie 40 – 50 cm storio, o pasiekęs atramą – gana greitai užlipa į 3 – 4 m ir didesnį aukštį. Lapai tamsiai žali, rudenį taip pat nusispalvina pururine spalva, o lapų apačia tampa šviesiai rausva.

Žydi vasaros pirmoje pusėje smulkiais sunkiai pastebimais žalsvai geltonais žiedeliais. Dera retai ir negausiai, bet ir Lietuvos sąlygomis spalio gale apie 6 mm skermens vaisynuose sunokina daigias sėklas. Dar stipresnį ir šiek tiek aukštesnį (apie 40 – 60 cm aukščio) tankų kilimą suformuoja „Dart‘s Blanket“ veislės Fortūno ožekšniai. Tamsiai žali lapai šiek tiek stambesni nei kitų veislių – iki 5 – 6 cm ilgio ir 3 – 5 cm pločio. Rudenį nusispalvina ryškiais rusvai raudonais arba bronziniais atspalviais. Pačius mažiausius žalius lapukus, tik apie 0,7 – 1 cm ilgio, turi „Minimus“ veislės augaliukai. Šakelės plonos, besidriekiančios. Kilimas nepakyla aukščiau 20 cm, ant vertikalaus paviršiaus gali užaugti tik iki 1,5 – 2 m. Iš geltonai margais lapais veislių dažniausiai sutinkama „Emerald‘n‘Gold“ veislė (1 pav.).

Šios veislės ožekšniai auga šiek tiek lėčiau, tačiau seni individai suauga į 40 – 60 cm aukščio puskrūmius, o į atramą įsilipa iki 3 metrų. Nedideli, iki 3 cm ilgio, dailūs lapukai pasipuošę iki 4 mm pločio ryškiai geltonais pakraščiais, o dalis lapelių pavasarį būna visiškai geltoni. Žiemą lapai irgi įgauna šiek tiek rožinio atspalvio. Dar lėčiau vystosi „Sunspot“ veislės ožekšniukai. Jų lapelių vidurinė dalis yra ryškiai geltonos spalvos. Visi Fortūno ožekšniai gerai auga pusiau pavėsyje ir pavėsyje, pakenčia kitų didesnių medžių ar krūmų šaknų įtaką, užterštą miestų ar pramonės rajonų orą. Todėl puikiai tinka medžių polajams apželdinti. Nereiklūs dirvožemio sąlygoms: gerai auga ir sausokose, ir drėgnesnėse dirvose, pH lygis taip pat nelabai svarbus. Šalčiui pakankamai atsparūs, tik kartais nukenčia nuo stipresnių pavasarinių šalnų. Lapai gali apdegti nuo kaitrių tiesioginių saulės spindulių, nors margalapės veislės augdamos saulėtose vietose būna ryškesnių atspalvių. Gerai atauga po apkarpymo, tik vyresniame amžiuje formuoti rekomenduojama atsargiau. Įdomi Fortūno ožekšnių šaknų sistema. Ją sudaro gausus raizgalynas tankiai persipynusių paviršinių šaknų bei vyresniame amžiuje susiformuojančių kelių galingesnių, giliai įaugusių skeletinių šaknų. Todėl iškasti ir persodinti seną Fortūno ožekšnį nėra taip lengva, bet jaunesni augalai persodinimui nėra jautrūs.

Kita kiliminių – vijoklinių augalų gentis yra aralinių šeimai priklausančios gebenės. Lietuvos draustiniuose dar galima pamatyti laukinę gebenę lipikę (Hedera helix L.)(2 pav.), kuri įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Šiaip gebenė lipikė plačiai paplitusi pietų Europoje iki Kaukazo bei Škotijoje ir piečiau iki Ispanijos. Kalnuose jos arealas siekia iki 1800 m virš jūros lygio. Tai rodo jos platų galimų augimo sąlygų spektrą, todėl ir Lietuvoje, kuri yra pati šiaurinė jos paplitimo arealo riba, ją galima įvairiai pritaikyti želdynuose. Tai visžalis puskrūmis, kuris gali augti besidriekdamas pažeme arba lipti į medžius ar ant sienų kaip liana. Lietuvoje teko matyti gebenių, nuaugusių į beveik 10 m aukštį. Prisitvirtina šis augalas prie vertikalaus paviršiaus savo orinėmis šaknimis – siurbtukais, todėl geriau prisitvirtina prie grublėto, drėgmę sugeriančio paviršiaus, pvz. medžių žievės, raudonų plytų ar akmens mūro ir pan. Tai vienas ilgaamžiškiausių puskrūmių – žinomi net 400 metų senumo augalai.

Visos gebenės lipikės pakenčia sausus bei drėgnus dirvožemius, bet geriau auga vidutinio drėgnumo dirvose. Mėgsta šiek tiek kalkingą žemę. Neblogai vystosi ir rūgščiuose dirvožemiuose, tačiau blogai auga grynos mažaskaidės durpės substratuose. Puikiai atlaiko užterštą miestų orą. Šalčiui pakankamai atsparios, tačiau kartais apdega ar apdžiūsta jei ilgai pavasarį užsilaiko įšalas. Taip pat neretai nukenčia nuo vėlyvų pavasarinių šalnų. Vyresni nei 10 m. amžiaus augalai, augdami tinkamose sąlygose, rugsėjo mėnesį sužydi nektaringais žalsvai geltonais žiedais, suburtais į ovalias kekes. Tamsiai mėlyni vaisiai sunoksta tik kitų metų pavasarį.

Gebenės gerai auga pavėsyje ar pusiau pavėsyje, gerai pakenčia kitų augalų šaknų įtaką. Visos gebenių dalys: lapai, stiebai, vaisi

ai yre šiek tiek nuodingi. Iš lapų gaminami vaistai nuo kosulio, tačiau namų sąlygomis ruošti vaistines arbatas iš gebenių nerekomenduojama.

„Goldheart“ veislės gebenės lipikės 4 – 6 cm ilgio lapai dažniausiai triskiaučiai, tamsiai žali su geltona dėmele lapo viduryje. Per metus priauga į ilgį (aukštį) iki 50 – 70 cm, todėl per 5 metus gali pakilti kamienu ar siena iki 3 m aukščio. Nemėgsta saulės atokaitos, nes žiemą ar anksti pavasarį gali apdegti nuo intensyvių saulės spindulių. Jei auginsime kaip kiliminį augalą, lapai mažiau marguos, didžioji dalis lapų taps žaliais. „Plattensee“ veislės augalai su žaliais, vidutinio dydžio, triskiaučiais lapeliais greitai kyla vertikaliu paviršium arba sudaro gražų kupstą ant žemės. Žiemą lapai nuo šalčio gali įgauti rusvai violetinį apsauginį atspalvį. Šiaurės Amerikoje viena populiariausių veislių yra „Thorndale“ – tai didokais, apie 7 – 10 cm ilgio, tamsiai žaliais su šviesesnėmis gyslomis lapais, stipriai auganti gebenė. „Woerner“ veislės lapai dar didesni – iki 8 – 12 cm ilgio, tamsiai žali su šviesiu gyslotumu. Šios gebenės puikiai auga kiap vijokliniai augalai, gali augti saulėtose vietose. Šiaip išvesta daugybė – net virš 100 gebenių veislių: baltai ir geltonai margais, skaldytais, siaurais ir kitokių formų ir atspalvių lapais.

Vienintelė krūmu auganti gebenės lipikės veislė „Arborescens“ auga tik iki 1,5 – 2 m aukščio krūmo formos augalu, pažeme nesidriekia ir į vertikalius paviršius kaip liana nekyla. Blizgūs žali lapai ir tvirtos šakos suformuoja gražų platų tankų krūmą.

„Hibernica“ veislė buvo atrasta 1838 m. Airijoje. Dabar ji iškirta į atskirą rūšį – tai Atlantinė gebenė (Hedera hibernica Hort. ex Kirchner). Dėl savo aktyvaus augimo ir lengvo dauginimo dabar ji plačiai paplitusi pasaulyje. Tai greitai augantis augalas. Penkiaskiaučiai lapeliai didesni už gebenės lipikės, žali su šviesesnio atspalvio gyslomis. Laikoma kad ši rūšis mažiau atspari šalčiams už gebenę lipikę, todėl geriau auginti užpavėsintoje, nevėjuotoje vietoje. Dar viena nuos seno auginama Lietuvoje dengiamoji gebenė – kolchidinė gebenė (Hedera colchica). Jos dideli lapai yra suapvalintos formos, ūgliai neturi orinių šaknų, todėl kaip liana mūsų krašte neauga. Šalčiui dar jautresnė už gebenę lipikę, todėl geriau žiemoja po sniego danga ar pridengtos eglišakiais. Aplinkos ir dirvožemio poreikiai tokie pat kaip ir kitų aukščiau aprašytų gebenių rūšių.