Guobų pavėsyje

Dėl to panašūs pas mus auganti paprastoji vinkšna ir amerikinė vinkšna, mūsiškė kalninė guoba ir raudonoji guoba, auganti Amerikos žemyne. Paprastasis skirpstas užvaldė didelius Azijos plotus – Mongoliją, Kazachstaną, Tolimuosius Rytus, Vidurinę Aziją. Taip pat ir Šiaurės Amerikos lygumose skirpstas – įprastas vietinis floros atstovas. Jis sutinkamas net Afrikoje. Guobos ir kiti šios genties augalai jau nuo keltų laikų vadinti „elm“ vardu. Rašytiniuose šaltiniuose jie minimi kaip vieni iš dažniausiai sutinkamų medžių senaisiais antikos laikais. Bet manoma, kad grybinės ligos, žmonių ūkinė veikla bei silpnokos guobinių medžių konkurencinės savybės stipriai sumažino jų dalį vidurio bei vakarų Europos laukinėje gamtoje. Lotynų, anglų, vokiečių kalbomis jie vadinami vienu pavadinimu (ulmus-elm-ulme), o lietuvių kalboje turi net tris vardus: guoba, skirpstas ir vinkšna.

Legendinė Weso Cravino siaubo juosta „Košmaras Guobų gatvėje“ tapo šio žanro klasika. Išleisdamas šį filmą dar 1984-aisiais režisierius sukūrė vieną didžiausių piktadarių Holivudo istorijoje – Fredį Kriugerį. Kodėl taip baisu autoriui buvo toje guobų gatvėje galime tik spėti: gal tankios tamsios guobų lajos ar šiurkštūs dantyti guobų lapai jį gąsdino. Bet tokios žodinės asociacijos kartais ilgam įstringa žmogui į pasąmonę. Tačiau buvimas šalia guobų daugumai žmonių turi priešingą poveikį – ramina emocijas, mažina agresiją.
Tyrinėdami medžių įtaką žmogaus emocinei ir fizinei sveikatai, mokslininkai padarė išvadą, kad atskiros medžių rūšys gerina šalia esančių žmonių savijautą. Santykiai tarp medžių ir žmogaus labai įdomūs ir paslaptingi. Manoma, kad kiekviena medžių rūšis turi savitą, tik jiems būdingą bioenergetinį lauką. Jais gali pasinaudoti žmogus norėdamas papildyti savo bioenergetinį resursą ar sumažinti per didelį emocinį krūvį ar nervinę įtampą. Guoba energetiškai – išskirtinai vyriškas medis su tikromis vyriškumo dvasinėmis savybėmis. Būtent vyrams, tikrąja to žodžio prasme, ji palaiko visas jų iniciatyvas, tačiau nemėgsta silpnavalių. Tik tam kas kovoja iki galo, „neištyžta“, jos suteikia reikiamų jėgų. Guoba padeda atsikratyti susikaupusios neigiamos energijos, agresijos, išsivaduoti nuo staiga užpuolusių nesėkmių. Guoba – ramina protą, stiprina skrandį. Ir pirtyje vyrams puikiai tiks vyriška vanta iš guobos ar skirpsto.
Botaninę guobinių šeimą sudaro virš 30 rūšių, augančių vidutinio klimato juostoje. Centrinės Europos zonoje turime tik tris šios šeimos rūšis: kalninę guobą (Ulmus glabra), paprastąjį skirpstą (Ulmus minor) ir paprastąją vinkšną (Ulmus laevis). Visi jie auga gana stambiais medžiais, mėgsta derlingus ir drėgnokus dirvožemius. Mažiausiai dauguma žmonių įsivaizduoja kaip atrodo vinkšna, nors iki šiol yra išlikusių senų vinkšnų alėjų Žemaitijos pakelėse.

Dar viduramžiais guobos ir vinkšnos buvo plačiai auginamos miestų gatvėse kaip alėjiniai medžiai. Jie buvo vertinami dėl greito augimo, tankios, šešėlį teikinančios taisyklingos lajos. Vakarų Europoje žemesnėse reljefo vietose augo gana gausūs guobinių medžių miškai. Jų savotiškos didingos lajos landšaftui suteikdavo charakteringą vaizdą. Tačiau nuo 1919 metų šie medynai ir miestų guobos pradėjo nykti dėl iš Olandijos plintančio guobų maro. Manoma kad ten liga atkeliavo su naujais sodinukais iš rytinės Azijos. Dažniau suserga didžialapės guobų rūšys, kurioms galima priskirti visas mūsuose natūraliai augančias guobinių rūšis, o mažalapiai guobinių atstovai suserga daug rečiau. Atspariausi šiai ligai yra smulkialapis arba kininis skirpstas (Ulmus parvifolia) bei žemaūgis skirpstas (Ulmus pumila). Ligą platina įvairūs kenkėjai vabzdžiai: žievėgraužiai bei lapgraužiai, mėgstantys lapuočius. Liga plinta greitai, todėl užkrėstas augalas gali nudžiūti jau per mėnesį ar kelis. Pirmieji požymiai gali būti, kad susirgęs medis vėliau išsprogsta už kitus, o rudenį anksčiau nugelsta lapai ir nukrinta. Ant užkrėstų šakų išsprogę lapai būna mažesni nei ant sveikų, rudeniop greičiau pagelsta.

Dabar medelynai platina per daugelį metų atrinktus atsparius marui guobų klonus. Dauguma mūsuose auginamų guobų jau įgavę imunitetą šiai grybinei ligai, todėl galime drąsiai sodinti šias sodo puošmenas. Tik sodindami stenkimės parinkti tinkamas augimui sąlygas, tada medis bus dar atsparesnis bet kokiam išorės pavojui.
Guobinių giminės medžiai plačiai naudojami apželdinime dėl savo tankių ir gražiai sudėtų lajų. Jų lapai sudaro puikią dujų ir dulkių užtvarą, dėl ko jie laikomi vienais geriausių oro valytojų. Paskaičiuota, kad pavyzdžiui žemaūgio skirpsto (Ulmus pumila) laja surenka net septynis kartus daugiau suodžių, nei, pavyzdžiui, tuopos laja.
Guobų ar skirpstų, kaip ir daugumos kitų mūsų laukinių medžių rūšių, šakos pasmaguriauti taip pat tinka triušiams ar ožkoms.
Kalninė guoba (Ulmus glabra). Savaime auga vidurio ir šiaurinėje Europos dalyje, vakarinėje Azijoje. Kalnuotose vietovėse mėgsta augti šlaituose iki 1350 m aukščio virš jūros lygio. Tai greitai augantis stambus medis iki 25-35 m aukščio. Lapai stambūs, išsidėstę pražangiai, iki 10-16 cm ilgio, asimetriškos formos. Rudenį pagelsta. Gali augti ir pusiau pavėsyje. Dirvožemiai tinkami derlingi, purūs, pakankamai drėgni, nuo silpnai rūgščių iki labai kalkingų. Atsparumas šalčiui pakankamas – puikiai atlaiko -30 °C šalčius. Europoje yra egzempliorių turinčių apie 400 metų amžiaus.

Lietuvoje paplitęs ir labai mėgstamas kalninės guobos kultivaras „Camperdownii“ (1 pav.). Tai stiprus, „puikiai sudėtas“ svyruoklinis medis dideliais, tamsiai žaliais lapais. Jo kamieno aukštis priklauso nuo to, kokiame aukštyje buvo atliktas skiepijimas. Nors kai kurie medelynai šią veislę skiepija žemai, beveik prie žemės, o kamieną suformuoja leisdami augti vienam įskiepio centriniam ūgliui ir rišdami jį prie tiesaus kuolo iki norimo suformuoti kamienėlio aukščio. Laja plati, po vyresnio amžiaus svyruokline guoba prie stalo gali susėsti ir seneliai, ir anūkai. Kadangi medis pakenčia pavėsį, tai laja ilgai išlieka tanki ir taisyklinga. Gali atstoti puikų natūralų skėtį sode.
Olandinė x guoba (Ulmus x hollandica). Tai paprastojo skirpsto ir kalninės guobos hibridai. Žinomiausias jos kultivaras yra „Jacqueline Hillier“‚ (2 pav.) kuris auga pusiau medeliu, bet dažniau primena stambaus krūmą su labai meniška laja, kurios šakelės tankiai lapuotos, banguotos, persuktos. Atrastas Anglijoje septintame praeito amžiaus dešimtmetyje ir dėl savo grožio iškart buvo imtas dauginti ir auginti medelynų. Per dešimtį metų užauga iki 1,5-2 m aukščio ir panašaus pločio. Puikiai auga pavėsyje. Atsparumas šalčiui iki -30 °C.

Paprastoji vinkšna (Ulmus laevis). Natūraliai auga centrinėje ir rytų Europoje. Atsparumas šalčiui iki -30 °C. Medis didelis, iki 20-25 m aukščio ar net didesnis, su tankoka apvaliai vėduokliška laja, smulkiosios šoninės šakutės nusvirę. Auga gana greitai, po 40-50 cm į aukštį per metus. Pilka kamienų žievė neriasi plokštelėmis. Lapai asimetriškos formos. Žydi smulkiais rausvai – violetiniais žiedeliais, susibūrusiais kuokšteliuose balandžio mėnesį prieš skleidžiantis lapams. Gali sirgti guobų maru, tačiau tinkamose augimvietėse paprastai būna atspari. Šviesiamėgė rūšis, bet pakenčia ir pusiau pavėsį. Gyvena iki 250 metų.

Paprastasis skirpstas (Ulmus minor, senesnis pavadinimas Ulmus carpinifolia). Sutinkamas pietinėje Lietuvos dalyje, o šiaurinėje šalies pusėje natūraliai beveik neauga. Paplitęs visoje Europoje iki Viduržemio jūros, Šiaurės Afrikos ir vakarinės Azijos dalies. Kauno apskrities ir kitų aplinkinių rajonų pamiškėse ar parkuose gana gausiai sutinkami paprastojo skirpsto kamštinio varieteto medeliai su storai žiauberėta kamštiška žieve. Šio skirpsto kamštinė žievė turi tokį pat pritaikymą kaip izoliacinė medžiaga, panašiai kaip ir pramonėje plačiai naudojamų kamštinio ąžuolo ar amūrinio kamštenio žievė.

Kaip ir paprastoji vinkšna, auga greitai ir užauga iki 20-35 m aukščio medžiu. Mėgsta derlingus, kalkingus, normalaus ar padidinto drėgnumo dirvožemius. Auga ir sausesnėse dirvose, tik tada juos labiau pažeidžia guobų maras. Atsparus vėjams ir potvyniams.
Labai gražus ir mėgstamas dėl savo spalvos yra skirpsto kultivaras „Wredei“ (3 pav.). Paskutiniu metu jis dažniau minimas kaip olandinės x guobos veislė. Auginamas daugiau kaip 130 metų. Tai neukštas medelis arba krūmas su koloniškos formos laja ir pražangiais, pasuktais, ryškiai geltonais lapais. Auga lėtokai, tik apie 15-20 cm per metus ir užauga iki 8-10 m aukščio. Sodinti į derlingą, normalaus drėgnumo žemę, nes sausose dirvose nuo stiprios saulės gali apdegti lapai.

Manau kad guobos ir skirpstai, turėdami tokių įvairių lajos formų, lapų atspalvių kultivarų variantų, galėtų papuošti kiekvieną mylinčio augalus žmogaus sodybą. Nes tik lapuočiai augalai suteikia sodybai gyvumo, minkštumo, gyvenimo tėkmės įspūdį, išmoko stebėti ir mylėti.